Naujųjų laikų transportininkų tautosaka pavydėtinai lakoniškai ir taikliai apibrėžia skirtumą „prasto“ bei „gero“ vilkiko vairuotojo: pirmasis akceleratoriaus pedalą spaudžia dešine koja, antrasis – „su galva“. Štai kas turima omenyje.
Skirtingose vežėjų įmonėse išlaidos degalams sudaro 25-30 proc. visų veiklos kaštų. Kiek tiksliai, priklauso nuo keleto faktorių, pradedant transporto parko kokybe ir baigiant regiono, kuriame daugiausia dirbama, reljefo ypatumais. Tačiau technikos ekspertai vienbalsiai sutinka, kad lemiantis yra vadinamasis „žmogiškas faktorius“. Juk jei vienas tolimų reisų vairuotojas per savo „kadenciją“ nuvažiuodamas 10-12 tūkst. kilometrų sugeba vidutiniškai kiekvieną 100 km įveikti sudegindamas viso labo vienu litru dyzelino mažiau nei tuo pačiu automobiliu, tame pačiam maršrute dirbantis kolega, labai nesunku paskaičiuoti, kad pirmasis „atveš“ apytiksliai 1000 eurų daugiau nei antrasis. Turint galvoje, kokios aštrios konkurencijos sąlygos ir su kokiomis maržomis reikia darbuotis, kai kuriais atvejais gali būti taip, kad tas 1000 eurų yra visas vieno sunkvežimio per mėnesį generuojamas „pliusas“.
Kaip tuos pinigus „susirinkti nuo asfalto“? Kaip pakoreguoti vairuotojų elgseną? Kokias didžiausias klaidas daro vairuotojai?
Apie šiuos dalykus pokalbis su „Adampolis“ ekonomiško vairavimo instruktoriumi Romualdu Minelga.
„Svarbiausias dalykas, lemiantis bet kurio automobilio degalų sąnaudas – vairuotojo gebėjimas adekvačiai vertinti situaciją kelyje. Jei nekreipiamas dėmesys į transporto srauto intensyvumą, gabenamo krovinio specifiką, kelio ypatumus, jei „gazas“ visa jėga spaudžiamas iki pat to momento, kai tenka stabdyti, nereikia puoselėti jokių vilčių, kad tokiame chaose pavyks sutilpti į „normaliomis“ laikomas degalų sąnaudų normas“, – pastebi R. Minelga.
Instruktoriaus teigimu, tai nesusiję su kasdien patiriamu stresu – baime sugadinti brangų krovinį, sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis ar kokiais logistikos nesklandumai. Labiausiai tikėtina, kad vairuotojai tiesiog nežino racionalaus vairavimo principų ar nesugeba atsikratyti nuo karjeros pradžios susiformavusių ydingų įgūdžių.
Beje, R. Minelga tikina, kad automobilio amžius, tipas, markė, konstrukciniai ypatumai ir netgi variklio techninės charakteristikos nėra lemiamas veiksnys, siekiant mažesnių degalų sąnaudų, nes ekonomiškai važiuoti galima su absoliučiai visa technika. Netgi su „Formulės 1“ bolidu riedant lėtu režimu, sudeginto benzino kiekis greičiausiai nedaug skirtųsi nuo įprasto šeimyninio sedano. „Sportiškas“ vairavimo stilius, kai įsibėgėjama agresyviai, o automobilio sukurta inercinė jėga nepanaudojama sunkesnėmis vairavimo sąlygomis pavyzdžiui vingiuoto kelio, kalnuotų vietovių, intensyvaus eismo srauto ar pan. dalykų, yra viena didžiausių sunkvežimių pilotų klaidų. Ir atvirkščiai – jei pasiekus kreiserinį greitį tiksliai numatoma, ką reikės daryti (sustoti prie sankryžos, įveikti žiedą, sumažinti greitį gyvenvietėje) ir pasirenkamas atitinkamas sprendimas (riedėjimas laisva eiga panaudojant inerciją), įspūdingai ilgą maršruto dalį galima įveikti visiškai netuštinant degalų bako ir tikslą pasiekiant iš esmės per tiek pat laiko.
„Be abejonės pirmą kartą važiuojant nežinomu keliu tiksliai numatyti visas įkalnes-nuokalnes ir tinkamai jas išnaudoti nėra paprasta, tačiau modernios technologijos, tokios kaip EfficientCruise mato reljefo pokyčius tris kilometraus į priekį ir vairuotojui teisingai naudojantis navigacija, kuri informuoja apie būsimus posūkius ir kitus kelio pokyčius, perspėdama vairuotoją likus dviems kilometrams iki pokyčio, galimybės iš anksto pasiruošti manevrui tikrai yra. Tas pats pasakytina apie pastovaus greičio palaikymo sistemą FGR - tempomatą. Naudojantis FGR sistema automobilis važiuoja tolygiu greičiu. Kuo tolygiau dirba variklis, tuo mažiau degalų sunaudojama. Tiesa, visos šios sistemos pakankamai sudėtingos, todėl norint tinkamai išnaudoti jų galimybes reikia ne tik perskaityti instrukcijas, bet ir pasimokyti. Erdvės klaidoms čia yra, o pasirinkus neteisingą sprendimą, degalų sąnaudų sumažinti tikrai nepavyks. „Adampolis“ pagalbą prisijaukinant išmaniąsias technologijas siūlo visiems savo klientams. Malonu, kad vežėjų įmonės šiuo pasiūlymu mielai naudojasi, nes skirtumas tarp kursus baigusių ir ekonomiško vairavimo pagrindų nežinančių vairuotojų paprastai siekia 2-3 litrus 100 km kelio, o tai tikrai labai daug“, – teigia R. Minelga.
